9 Pота [2005]

Lietuviškai: 9 kuopa.

9-osios kuopos veiksmas nukels į devintojo dešimtmečio pabaigą. Septyni karinę tarnybą atliekantys sovietų jaunuoliai po keletą mėnesių trukusių mokymų patenka į Afganistano mėsmalę - jiems lemta tarnauti legendinėje 9-ojoje kuopoje. Netrukus desantininkų grupė gauna svarbią užduotį, tačiau su ja nesusidoroja, ir mūšyje krenta visa 9-oji kuopa. Apie karo pabaigą sužino vienintelis išsigelbėjęs kuopos vadas.
Legendinė 9-oji kuopa tapo bene žinomiausiu Sovietų armijos padaliniu Afganistane. Nors didžiąją dalį kuopos sudarė įvairaus plauko nusikaltėliai ir chuliganai, daugiausiai Sovietų Sąjungos apdovanojimų už nuopelnus Tėvynei pelnė būtent ten tarnavę kariai.

Rusai, visada mėgo filmus apie karą, vis dėlto II Pasaulinis karas buvo laimėtas Tarybų Sąjungos dėka ir iki šiol veteranai Rusijoje yra labai gerbiami, o tokie filmai laikomi labai populiariais. Verta pažymėti, kad kaip ir daugelis rusų filmų tokia tematika, šis labai skiriasi nuo to, ką kuria apie karą amerikonai. Tai tikroviškas filmas apie herojų netektis, mirtis, nuodėmes,trūkumus ir stiprybę. Šia nėra superherojų, kurie sušaudo šimtus svetimos armijos kareivių. Tikras karas su tikra mirtimi. Filmui prideda daug žavesio ir tai, jog jis kurtas pagal tikrus įvykius. Šiaip kas mėgstat karinį kiną, tai yra puikus kąsnelis jums. 4 balai.

The Hunger Games [2012]

Lietuviškai: Bado Žaidynės.

Tolimojoje ateityje po sukilimo ir pilietinio karo, pasaulio didžioji dalis (o gal tik Amerika) vargsta skurde ir priespaudoje. Valstybė padalinta į 12 regionų, iš kurių kiekvienais metais išrenkama po vieną vaikiną ir merginą  Bado Žaidynėms - mirtinam žaidimui, kuris transliuojamas visame pasaulyje per televiziją, siekiant patenkinti žiaurumo ir šou poreikį. Herojais tampa 12-to regiono mergina ir vaikinas. Ar pavyks jiems laimėti ir kuris pasiaukos dėl vieno vienintelio galimo laimėtojo?

Kas iš karto maloniai nustebina ir krenta į akis yra tai, kad filme nėra besitaškančio kraujo ir akivaizdaus smurto, kuris kaip ir turėtų būti tokio scenarijaus filme. To labai gražiai išvengta ir tai tik pliusas filmui. O šiaip galima pasakyti, kad istorija įdomi, įtampa išlaikyta visą filmą, žiūrovas nėra paleidžiamas, kol neatvedamas gražiai iki filmo pabaigos, nebloga aktorių vaidyba, yra šioks toks moralas. Filmo minusas būtų kiek nuspėjamas siužetas ir silpnoka pabaiga. 4 balai.

La Cara Oculta [2011]

Angliškai: The Hidden Face.
Lietuviškai: Paslėptas veidas.

Jaunas maestro, dirigenas, atvyksta su savo mergina iš Ispanijos į Kolumbiją pagal darbo pasiūlymą filharmonijoj. Jis apsigyvena atokiau nuo miesto didžiuliame name. Mergina, nuolat matantį maestro apsuptą jaunų merginų filharmonijoje, galiausiai netenka kantrybės. Kartą, grįžęs namo, jis randa video su atsisveikinimu bei prašymu jos neieškoti. Jis lieka vienas savo nevilty. Jo versija, kad mergina išėjo pas kitą, tyrėjų, tyriančių jos dingimą, versija, kad pats ispanas čia prikišo nagus. Dar neramiau pasidaro kai naują maestro mergina, taip pat apsigyvena tame pačiame maestro name, kuriame vyksta keisti dalykai, sklinda keisti krabždesiai, panašūs į vaiduoklių siautėjimą.

Prieš pradedant žiūrėti šį filmą, labai svarbu kad nebūtumėt matęs filmo treilerio, kadangi jis sugadins visą filmo žavesį. Nors ir be to filmas yra stiprus visais atžvilgiais. Puikus scenarijus, puiki vaidyba, gražus aktoriai, gera istorija ir gera pabaiga. Nors kai kas sako, kad filmas atrodo neužbaigtas, aš matau visiška užbaigtumą ir puikią pabaigą. Geras vakaras, paneriantis į jausmų ir gyvybiškų klaidų pasaulų, garantuotas. N-18. 5 balai.

Never Let Me Go [2010]

Lietuviškai: Neleisk man išeiti.

Pagal Kazuo Ishiguro romaną "Neleisk man išeiti".
Trys bičiuliai užaugo internate, kuriame buvo ribojami bet kokie kontaktai su išoriniu pasauliu, o patys vaikai mėginami išlaikyti puikiausios formos ir sveikatos. Ilgainiui jaunuoliai sužino, kad jie klonai, kuriems lemta tapti organų donorais. Jaunuoliai tame mėgina atrasti savo gyvenimo prasmę ir išmokti džiaugtis kiekvieną trumpo gyvenimo akimirką.

Puiki filmo idėja, kuri galėtų tapti realybe netolimojoje ateityje. Tik įvykius, kuriuos mes įpratę matyti kaip ateities įvykius, autorius įpaišo į dabartį, kas yra gana keista mintis. Visa bėda ta, kad be puikios filmo idėjos, beveik nieko ir nebelieka. Rodos, režisieriai turi idėją ir bando ją aplipdyti kažkokia istorija. Gavosi nelabai kaip. Yra daug klausimų kodėl filma kas nors yra taip arba anaip. Nors žinoma, negali kaltinti scenaristų, kadangi filmas pagal knygą, belieka kaltinti autorių. :D Geriausia narpliojama mintis - ar klonuotas žmogus, kuris masto ir jaučia lygiai taip pat kaip ir mes, turi sielą? Leidžia susimastyti. Bendrai - 3 balai.

The Help [2011]

Lietuviškai: Tarnaitė.

1960-ieji, Misisipė, JAV. Skiter, vos baigusi universitetą grįžta namo. Į apmirusį miestelį, kuriame niekas nevyksta. Jauna mergina svajoja tapti rašytoja ir išsivežti į platųjį pasaulį, tačiau padoriai Džeksono miestelio merginai nedera taip elgtis ir kurti kvailas iliuzijas. Pagal nerašytą gyvenimo planą mergina turėtų ištekėti už deramo jaunikio bei pasišvęsti šeimai ir namams.

Eibilin – trimis dešimtimis už svajoklę Skiter vyresnė juodaodė, jos geriausios draugės namų tvarkytoja. Išmintinga moteris visą savo gyvenimą paskyrė darbui baltųjų namuose, auklėjo jų vaikus ir, regis, pamiršo gyvenimo skonį dar tuomet, kai likimas atėmė iš jos vienintelį sūnų. Mini – didžiausia aštrialiežuvė ir aršiausia tarnaitė visame Džeksone, liežuvio dėka niekuomet ilgai neužsibūnanti naujoje darbo vietoje.

Įsidarbinusi vietiniame laikraštyje jaunoji žurnalistė sumano pakalbinti ilgametę darbo patirtį turinčias juodaodes tarnaites. Tačiau mergina net nenumanė, jog Eibilin ir Mini gyvenimo patirtis tokia skaudi, o abi moterys vos prabilusios sugeba pravirkdyti dangų ir prajuokinti akmenį.

Nepaisydama miestelio apkalbų, kreivų žvilgsnių ir šnabždesių užnugaryje, Skiter ryžtasi tęsti savo bendradarbiavimą su juodaodėmis tarnaitėmis, o netrukus vis daugiau moterų, nešinų savo gyvenimo istorijomis, peržengia jaunosios rašytojos durų slenkstį. Visas šias moteris vienija noras pakeisti savo gyvenimus, esamą santvarką ir pasaulį priversti eiti sąžiningu keliu. 

Pagal obuolys.lt

Filmas iš nelabai senos istorijos laikų. Vertas dėmesio ne vien dėl siužeto, bet ir dėl istorinio laikotarpio atmosferos suvokimo. Puikiai atvaizduoti Kenedžio prezidentavimo laikai JAV, kuomet vergija jau tapo praeities košmaru, tačiau pati santvarka ir juodosios rasės vaidmuo visuomenėje keitėsi labai lėtai.  Tikriausiai tai natūralu ir suprantama, o režisieriui puikiai pavyko atspindėti tų metų problematika. Jautri ir sukrečianti istorija leidžia susitapatinti su visuomenės nuskriaustaisiais ir kartu ieškoti kelio į pergalę prieš nelygybę. Puikus filmas leidžiantis susimastyti apie asmens padėtį visuomenėje, diskriminaciją, žmogaus orumą bei vertę, išpuikimą ir nelygybę. Verta pamatyti. 5 balai. 

Black Swan [2011]

Lietuviškai: Juodoji gulbė.

Nina – jauna ir talentinga balerina, visiškai atidavusi save baletui. Mergina gyvena su mama Erica, kuri kontroliuoja kiekvieną merginos žingsnį ir reikalauja maksimaliai gerai ir meistriškai šokti ir pasiekti balerinos karjeros viršūnę.
Savaime suprantama, Nina niekada neturėjo jokio asmeninio gyvenimo. Teatre baletmeisteris Thomas Leroy kuria naują "Gulbių ežero" versiją. Pagrindinio vaidmens atlikėja keičiama jaunesne ir talentingesne. Kanditatė į jos vietą – Nina, turėsianti suvaidinti baltąją ir juodąją gulbes, įkūnijančias nekaltumą ir aistrą, šviesiąją ir tamsiąją asmenybės puses. Mergina idealiai atitinka visus pagrindinio vaidmens atlikėjai keliamus reikalavimus. Tačiau ar sugebės tyra ir švelni Nina įtikanamai suvaidinti aistringą ir pagiežingą juodąją gulbę?
Įrodžiusi Thomui, jog yra pasiruošusi atlikti šį vaidmenį, Nina ima nerimauti – jos gyvenime pradeda dėtis keisti dalykai. Besiruošdama vaidmeniui ir ieškodama savo juodosios pusės, balerina visur pastebi be galo į save panašią merginą Lilly. Neilgai trukus Lilly pasirodo baleto repeticijoje. Ji taip pat šokėja, tačiau visiška Ninos priešingybė – aistringa, lengvabūdė ir nenuspėjama mergina šoka taip gracingai ir lengvai, tarsi tai jai įgimta. Nina bijo naujosios šokėjos, tačiau kartu jaučia jai trauką.
Besimezgantys ryšiai tarp merginų pateikia Ninai staigmeną – vieną dieną repeticijos metu Lilly šoka jos partiją, užima jos vietą, tampa vis panašesne į ją. Kas tai? Ninos vaizduotės vaisiai? O gal iš tiesų Lilly atėjo tam, kad užimtų Ninos vietą? O ką reiškia tos keistos žaizdos ant Ninos menčių, tarsi jai tuoj tuoj išdygs juodi sparnai?
Pagal obuolys.lt

Neabejotinai Natalie Portman vaidmuo Juodojoje Gulbėje yra jos geriausias mano matytas vaidmuo. Filmas yra kelionė per balerinos Ninos emocinį pasaulį, ieškant reikiamo nusiteikimo dar nevaidintam vaidmeniui. Daug jausmų, metamorfozių, virsmų ir kiek psichopatiškų merginos priepuolių, visa tai kuria kažkokią nesveiką filmo atmosferą, kai nebesigaudai kas merginos fantazija ir paranoja, o kas realiai vykstantys įvykiai. Darant išvadą apie filmą reikia pamatyti dvi puses. Emocinis herojės pasaulis atskleistas tikrai puikiai ir profesionaliai, tačiau bendrą filmo istoriją man asmeniškai nepaliko didelio žavesio. Negalėčiau pasakyti, kad mačiau gerą filmą. Daug šokių ir daug jausmų - kam tai patinka, galbūt patiks ir filmas. O aš vertinu 3 balais. ;]

The Tree of Life [2011]

Lietuviškai: Gyvenimo medis.

Prieš 3 metus nufilmuotas ir po to montažinėje pedantiškai lipdytas mistiškiausias 2011 m. filmas pagaliau apsinuogino prieš Kanų auditoriją. Su spauda nebendraujantis drovusis režisierius Terrence'as Malickas per 40 metų karjerą sukūrė tik 5 filmus ir smulkmeniškai tobulindamas juos negailėjo laiko. Citata iš "Jobo knygos" atsidaranti neatpasakojamo grožio, jausminga, vizuali, biblinė odisėja "Gyvenimo medis" (Tree of Life) atskleidžia fantaziją apie pasaulio astronominį, biologinį, mikroskopinį susikūrimą, gyvybės atėjimą, brendimą, santykius su tėvais (gimdytojais), charakterio susiformavimą, neišvengiamą išėjimą, bandymus susisiekti su likusiais ir naują gyvenimą. Jeigu pasaulis anapus už kalnų atrodo toks nuostabiai gražus, kaip fantazuoja Terrence'as Malickas, tai nėra jokios prasmės bijoti mirties.

Edvinas Pukšta

Taip, iš tiesų ketvirtadalį filmo sudaro nuostabūs kūrinijos vaizdai, užgniaužiantys kvėpavimą ir leidžiantis prisiliesti prie visatos didybės. Šis Terenso Maliko kūrinys yra malda, kuria žmogus kreipiasi į savo Dievą. Kaip aš tave atradau? Kur tu buvai kai mane aplankė nelaimė? Kodėl tą leidai? Kaip aš atitolau nuo tavęs? Kaip vėl tave atradau? - Tai klausimai, kurie lydi visą filmą. Man filmas labai patiko, tai vertas dėmesio reikalas, atskleidžiantis tikinčiojo žmogaus pasaulį, jo jausmus bendraujant su Dievu ir ieškant Jo atsakymų. Žinoma, reiktų nusiteikti kad čia nebus šaudymų ir gaudymų, - tai greičiau psichologinis šedevras, besigilinantis į vidinį tikinčiojo pasaulį. Tiesa, kiek ištemptas pabaigos link. Bet šiaip jėga. 9/10.