Bridge of Spies [2015]

Lietuviškai: Šnipų tiltas.

Šaltojo karo metai. Talentingo Bruklino advokato Džeimso Donovano (akt. Tom Hanks) ramią kasdienybę sudrumsčia JAV centrinė žvalgybos valdyba (CŽV).
Rusijoje buvo numuštas JAV žvalgybinis orlaivis U-2, o jo pilotas paimtas į nelaisvę. Tuo tarpu, specialieji JAV agentai sulaiko Sovietų Sąjungos šnipą, ir prasideda įnirtingas derybų procesas dėl įkaitų apsikeitimo. Štai čia ir prireikia Džeimso Donovano pagalbos.
Džeimso užduotis sunkiai įgyvendinama – nuvykus į Sovietų Sąjungą suvaldyti derybas taip, kad amerikiečiams nereiktų prarasti rusų šnipo, tačiau pavyktų išlaisvinti amerikiečių pilotą.
Trikdomas milžiniško spaudimo ir rizikuodamas viskuo, ką turi, Donovanas ne tik taps Šaltojo karo istorijos herojumi, bet ir patirs pavojingiausią nuotykį savo gyvenime.

Filmai apie šnipus visada įdomūs, ypač istoriniai ir nuotykiniai, kurie leidžia pamatyti senovėje naudotus metodus ir gudrybes. Deja, šis filmas ne apie tai. Jis daugiau apie diplomatiją, užsispyrimą, riziką. Pastatytas pagal tikrą istoriją ir skubantis perteikti pasakojimą, mano nuomone, filmas gana paviršutiniškai atskleidžia herojus, padrikai veiksmo linijai trūksta intrigos ir nuoseklumo. Galiausiai gavosi labai vidutinis filmas, nors kaip tikra istorija pagardinta gana meistriškai. 3/5.

One Flew Over the Cuckoo's Nest [1975]

Lietuviškai: Skrydis virš gegutės lizdo.

Sveiki atvykę į psichiatrijos ligoninę su krūva psichinių ligonių ar bent jau save tokiais laikančių, žmogiškumo bruožus beprarandančių pacientų. Čia vadovas vienas - Didžioji Sesuo, moteris, kuri manipuliuoja visais, naudodama neįtikėtiną psichologinį terorą.
Tačiau kai į skyrių atvežamas naujokas Rendlis Makmerfis, viskas pasikeičia, nors niekas neišdrįsta viešai to parodyti...

Su filmo aprašymu, kurį kątik perskaitėte ir kuris paimtas iš kažkokio filmų tinklapio, aš nesutikčiau. Tiksliau nesutinku apie Didžiosios Sesės terorą. Mano manymu, filmas atskleidžia neįtikėtina ligoninės personalo profesionalumą, tikslią ir teisingą reakciją į incidentus ir įvykius, ribų nustatymą. Žodžiu, aš stebėjausi tuo visą filmą. Ir tikrai čia joks teroras. Šiaip tai puikus filmas apie normalius ir nenormalius žmones, uždarytus kartu.
Filmas parodo, kad kiekvienas normalus žmogus yra savotiškai nenormalus, pilnas savo, tik jam budingų problemų, keistenybių, charakterio ypatumų. Kiekvienas esame kitoks, tad neverta badyti pirštais į aplinkinius, pažvelkime į save. Kas mumyse yra tokio, kas mums visiškai normalu (o gyliai pasiknisus ir logiškai paaiškinama), o kitiems visiškai nepriimtina. Nieko nerandate? Pažiūrėkite filmą, gal ką pastebėsite. Vien herojų tipažai ko verti. Be to, čia klasika. Nikolsonas jaunas vyrukas, o Devito iš viso pacaniukas. :D 5.

State Of Play [2009]

Lietuviškai: Tikroji padėtis.

Aukščiausios įtampos politiniame trileryje Vašingtono dienraščio žurnalistas atskleidžia korupcijos šešėlius Vyriausybės koridoriuose, kai išsiaiškina, kad paslaptingai nužudyta mergina yra Demokratų partijai priklausančio kongresmeno meilužė.
Jis turi įtarimų, kad įtakingos korporacijos mėgina sužlugdyti gero bičiulio karjerą ir iki minimumo sumažinti šansus dalyvauti JAV prezidento rinkimuose. Tirdamas klampią sąmokslo teoriją ir pats žurnalistas neatlaiko aistringų pagundų ir sugula į lovą su to paties kongresmeno žmona.
Čia meistriškai persipina neištikimybės intrigos, ilgametės draugystės išbandymas, nepasotinamas valdžios troškimas, priklausomybė narkotikams, juodosios technologijos, kruopščiai slepiamos paslaptys ir pavojingi politiniai žaidimai.
Jokių kompromisų ir taisyklių nepripažįstanti Russello Crowe ir Beno Afflecko psichologinė dvikova garantuoja rimtą pramogą.

Kažkaip pastebėjau, kad Benas Aflekas mėgsta politinės tematikos filmus. Matyt tas jį domina ir visai nenustebčiau, jeigu už kurio laiko pamatytume jį einantį į šią sferą. :)
Filmas bendrai neblogas. Yra nemažai įtampos ir veiksmo, na ir grynai masoninio tipo sąmokslo teoriją apie didelės kompanijos viską užvaldymą ir monopolizavimą. Tačiau tai šiek tiek filmo priedanga, nes iš tiesų jis apie suktus žmones ir jų klaidas. Apie nevykusius mėginimus jas ištaisyti užtaisant dar didesnes problemas.
Šiaip galima pažiūrėti, filmas geras, veiksmas nenuspėjamas. 4.

Samsara [2011]

Lietuviškai: Samsara.

Kaip nėra geresnio scenaristo už gyvenimą, taip nėra gražesnių vaizdų už sukurtus gamtos. Penkerius metus plačiajuoste 70 mm kamera filmuota medžiaga paversta į vieną magišką kelionę po mūsų pasaulį. Penki žemynai, dvidešimt penkios šalys. Vaizdai, sudėti į filmą, atima žadą, prikelia nuostabos džiaugsmą ir pasigėrėjimą, verčia susimąstyti. Šis filmas, kaip ir ankstesni režisieriaus Rono Fricke‘o kūriniai Chronos bei Baraka , kuriamas vien vaizdais ir garsais – nėra jokių veikėjų, pasakotojo, konkrečios istorijos. Filme subtiliai atkleidžiami gamtos ir civilizacijos skirtumai, parodomos tragedijų zonos, industrijos įtaka pasauliui ir vis dar gyvi gamtos stebuklai. Filmo pavadinimas sanskrito kalba reiškia nepertraukiamas tekėjimas.

Įspūdingas filmas, pripildytas vaizdų ir garsų, labai taikliai apnuoginančių mūsų pasaulio pasididžiavimus ir problemas. Nors čia nėra pagrindinių herojų ir pasakojamos istorijos, filmas pilnas atradimų ir apreiškimų apie gyvenimo vertybes, laimę, kasdienybę, laiką ir tai, ką laikome laukiniu ir atstumiančiu. Nežinau ar šis filmas tiktų tiesiog sėdėjimui prie monitoriaus ir žiūrėjimui nuo pradžios iki galo, nes tai nėra įprastas kinas, tačiau tematiniam vakarui, arba fonui prie bendravimo tai yra kažkas nuostabaus, tikrai patiks. Kaip sakė Indrė, dažnai nebylus kinas pasako daug daugiau, negu žodžių pripildyti aiškinimai. 5.

Donnie Darko [2001]

Lietuviškai: Donis Darko.

Šešiolikmetis Donis, vyresnės klasės moksleivis, jau žino, kas yra mirtis. Po nelaimingo atsitikimo, per kurį jis vos liko gyvas, Donis pastebi, kad gali keisti laiką ir likimus. Su juo vykstančios permainos gąsdina visus artimuosius. Išmokęs keliauti po kitus pasaulius, Donis suvokia, kad net patys nereikšmingiausi poelgiai gali sukelti milžiniškus kataklizmus.

Donis Darko laikomas legendiniu filmu kinematografijoje ir dažnai vardijamas filmų penkiasdešimtukuose, kuriuos reikia pamatyti prieš mirštant. :) Aš filmą mačiau jau du kartus, bet turbūt liksiu kitokios nuomonės. Filmas gana painus, daug kas sunkiai suprantama, atėjus prie pabaigos, visai susipainioji kas čia buvo. Tačiau stiprioji pusė - tai puikiai atskleistas paranojinės šizofrenijos pasaulis. Kuomet painava galvoje sumaišo realybę su fantazijomis ir liga, ko pasekoje negali suvokti kas jau buvo, kas dar bus, ko niekada nebuvo, o kas iš tiesų yra. Ir esi priverstas gyventi su tuo savo pasaulyje. Filmas man priminė "Beautiful mind" pasakojimą, kurio autoriai taip pat meistriškai perteikia ligonio saviajautą. Ir nors kažkas mėgina sakyti, kad filme be kita ko, yra dėstoma kelionės laiku tema, negalėčiau su tuo sutikti. Galbūt kartą pamatyti verta, bet ne daugiau. 3.

Enemy [2013]

Lietuviškai: Priešas.

Filmas sukurtas pagal Nobelio premijos laureato José Saramago romaną „Antrininkas“ (1998). Adamas (Jake‘as Gyllenhaalas) – išsiskyręs universiteto dėstytojas, ramiai gyvenantis su mergina. Vieną vakarą žiūrėdamas filmą jis pamato visiškai identišką aktorių Antonį, kuris, pasirodo, gyvena netoliese su žmona Helena. Adamas ima persekioti savo antrininką. Iš pradžių jis stebi Antonį per atstumą, tačiau greitai prisistato aktoriui ir visiškai sujaukia poros gyvenimą. Taip prasideda dviejų vyrų kova už būvį, tačiau išgyventi gali tik vienas.

;бр: Filmas, kurio nelabai supratau. Ir greičiausiai daug kas nesupras, nes filmas keistas, o netikėta jo pabaiga iš viso stato į aklavietę. Filmas gana lėtas, pirmas pusvalandis gerokai nuobodokas. Manau, kad šiaip filmas nelabai vertas dėmesio, nebent aš jo totaliai nesupratau. Nors rekomenduotas, bet 2.

Coherence [2013]

Lietuviškai: "Ryšys" arba "Darnumas".

Nedaugelį dangaus kūnų supa tokia neigiama aura kaip kometas. Skirtingai nei realią grėsmę galintys sukelti meteoritai, jos iki pat naujųjų laikų buvo laikomos žemiškųjų nelaimių pranašėmis, maro, bado ir ligų nešėjomis.
Šiame filme paprastas bičiulių sambūris prie vakarienės stalo virsta neįprasčiausia keista įvykių seka, o taip arti žemės skrendant uodeguotajam dangaus kūnui, atrodo pakito laiko ir tikrovės dimensijos. Greitai jie pasiklysta suvokime kas tikra, o kas ne; sukrėsti ir išmušti saugių užtikrintumo vėžių jie bus priversti suabejoti ne tik savo draugais ir partneriais, bet ir pačiais savimi.

Filmas-galvosūkis iš mokslinės fantastikos srities, tačiau ne psichodelinės, o padorios. Filmo idėja, kurios kolkas nesu matęs filmose ir galbūt tai sritis, į kurią filmų kūrėjams dar galima brautis. Alternatyvios tikrovės paieškos ir mėginimas kovoti su laiko reliatyvumu. Įdomiai nufilmuota, patiko vaidyba, tikroviški pokalbiai ir dialogai. Visai nieko. 4/5.