Sveiki atvykę į psichiatrijos ligoninę su krūva psichinių ligonių ar bent jau save tokiais laikančių, žmogiškumo bruožus beprarandančių pacientų. Čia vadovas vienas - Didžioji Sesuo, moteris, kuri manipuliuoja visais, naudodama neįtikėtiną psichologinį terorą.
Tačiau kai į skyrių atvežamas naujokas Rendlis Makmerfis, viskas pasikeičia, nors niekas neišdrįsta viešai to parodyti...
Su filmo aprašymu, kurį kątik perskaitėte ir kuris paimtas iš kažkokio filmų tinklapio, aš nesutikčiau. Tiksliau nesutinku apie Didžiosios Sesės terorą. Mano manymu, filmas atskleidžia neįtikėtina ligoninės personalo profesionalumą, tikslią ir teisingą reakciją į incidentus ir įvykius, ribų nustatymą. Žodžiu, aš stebėjausi tuo visą filmą. Ir tikrai čia joks teroras. Šiaip tai puikus filmas apie normalius ir nenormalius žmones, uždarytus kartu.
Filmas parodo, kad kiekvienas normalus žmogus yra savotiškai nenormalus, pilnas savo, tik jam budingų problemų, keistenybių, charakterio ypatumų. Kiekvienas esame kitoks, tad neverta badyti pirštais į aplinkinius, pažvelkime į save. Kas mumyse yra tokio, kas mums visiškai normalu (o gyliai pasiknisus ir logiškai paaiškinama), o kitiems visiškai nepriimtina. Nieko nerandate? Pažiūrėkite filmą, gal ką pastebėsite. Vien herojų tipažai ko verti. Be to, čia klasika. Nikolsonas jaunas vyrukas, o Devito iš viso pacaniukas. :D 5.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą