Maiklas Ryganas turi viską, ko tik troško: gražią šeimą ir prabangiausią išmanujį namą. Jo valdoma kompanija ruošiasi performuoti visą privačių skrydžių užsakymo industriją. Viskas klostosi sėkmingai iki tol, kol santykiai su artimiausiu padėjėju tampa nepakenčiami – jo dukra sekama, o šeima psichologiškai puolama naudojantis pažangiausiomis išmaniosiomis technologijomis.
Nežinau kaip jums, bet man Pierce Brosnanas vis dar asocijuojasi su Bondu. Žiūrėjau ne per daugiausiai filmų su juo dalyvavimu. Bet šiame filme pamačiau, kad jis tikrai aukšto lygio aktorius, tiesiog puiki vaidyba. Siužetas toks nematytas, parodantis technologijų spąstus. Yra šiek tiek vietų iš fantastikos srities, bet šiaip pasižiūri visai neblogai. 3/5.
Lemtingoji diena Mišelei (aktorė Mary Elizabeth Winstead) buvo tokia pat
kaip ir kitos – ji niekaip negalėjo įtarti, kad gyvenimas apsivers
aukštyn kojom. Bet atsitiko būtent taip. Pakliuvusi į avariją, Mišelė
prarado sąmonę ir atsigavo nepažįstamoje patalpoje. Sutvarstyta koja ir
prirakinta antrankiais. Kur ji? Kiek laiko praėjo nuo avarijos? Kas ją
laiko nelaisvėje?
Mišelės pagrobėjas prisistato Hauardo
Stamblerio vardu (akt. John‘as Goodman‘as). Pasak jo, pasaulyje įvyko
žmoniją sunaikinęs cheminis karas ir jo rūsys, kuriame gyvena dar vienas
vaikinas, yra vienintelė saugi vieta. Tačiau mergina juo nepasitiki.
Sustiprėjusi ji nusprendžia imtis veiksmų ir pabandyti išsilaisvinti.
Labai neblogai įsibėgėja filmas, žadėdamas įdomu trilerį ir istoriją. Filmo eigoje ne kartą galvoje dėliojasi įvairūs variantai kas gi čia iš tiesų nutiko, o toliau staiga jie paneigiami. Žodžiu viskas klostosi neblogai, kol staiga pajauti, kad jau kažkaip kurį laiką stovi vietoje. Na o filmo pabaiga tai iš viso... Tiek įdomių variantų galima buvo išvystyti, o buvo pasirinktas prasčiausias įmanomas. Iš tų pabaigų, kur sumauna visą filmą. 2/5.
Lietuviškai: Panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai.
Šešiolikmetis vaikinas Džeikobas įsitikinęs, jog jis – nuobodžiausias žmogus pasaulyje ir nieko ypatingo jam niekad nenutiks. Priešingai nei jo seneliui, kurio gyvenimas buvo kupinas neįtikėtinų nuotykių, kvapą gniaužiančių pavojų ir kerinčių akimirkų.
Džeikobas senelio pasakojimus ilgai laikė tik pramanais ir išsigalvojimais, tačiau ateis diena, kai niekuo neypatingas jo gyvenimas apvirs aukštyn kojomis. Netekęs senelio vaikinas išsiruoš į kelionę – mažytę salą prie Velso krantų, kur kadaise veikė panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai, kuriuose užaugo Džeikobo senelis.
Tikėdamasis ten rasti atsakymus apie savo senelį, Džeikobas paslaptinguose namuose ras dar daugiau...
Pasakos - vienas labiausiai atlaiduojančių žanrų. Nemėgstu lėkštų komedijų, daug mieliau žiūriu pasakas. :)
Tai šioji buvo šiokia tokia atgaiva. Tik pasaka vaikams nuo min 14 metų. :D Nes baisokų monstrų yra. Šiaip žiūrisi filmas neblogai ir įdomiai, žinoma tos filmų pabaigos visada kiek žlugdančios, bet šiaip normaliai. Gal; kiek norėjosi plačiau pamatyti super sugebėjimų panaudojimą ir pan. Bet šiaip norma. 3/5.
Eva ir Roko ruošia vakarienę, į kurią pakviečia rūšinio vyno ekspertus
Lele ir Karlotą bei neseniai susituokusius Bianką ir Kosimo. Jų vienišius bičiulis Bepė
buvo pasižadėjęs pagaliau pristatyti šį vakarą savo sužadėtinę, bet
paskutinę minutę atšaukia ketinimus dėl mylimąją užklupusios ligos. Kad
vakaras neprailgtų, Eva pasiūlo žaidimą: visi mobilieji telefonai sugula
ant vaišių stalo, kiekviena SMS žinutė perskaitoma girdint kompanijai, į
kiekvieną skambutį atsiliepiama įjungus garsiakalbį. Paprasta ir aišku.
Intriguojančio žaidimo tikslas – įrodyti, kad nė vienas neturi ko
slėpti. Tačiau argi taip būna? „Mobilusis telefonas yra tarsi
mūsų „juodoji dėžė“, – intriguoja filmo režisierius.
Europietiškas kinas, pailsėkime nuo Holivudo. Filmas geras. Žinoma, daug kalbų, kas yra kitaip nei Holivude. Bet tos kalbos labai gražiai išsirutuliuoja į sklandžius pokalbius ir porą kart net į rimtą pamoką žiūrovams. Gaila tik, kad šeima pristatoma kaip kažkoks nevykęs dalykas, kuriame nėra meilės, sekso, pasitikėjimo ir atvirumo. Tik pilna paslapčių ir nelaimingi žmonės. Tai netiesa ir už tai dedam minusą. 3/5.
Penkiametis indų berniukas Saroo žaisdamas traukinyje čia užmigo...
Atsibudęs jis suprato, kad jį miegantį traukinys nuklaidino tūkstančius
kilometrų tolyn į Indijos gilumą... Negrįžtamai toli nuo namų ir šeimos. Visiškai
vienas atsidūręs milžiniškame Kalkutos mieste mažylis bus priverstas
išgyventi... Alkanas ir vienišas jis galiausiai bus išgelbėtas poros iš
Australijos: šie žmonės Saroo įsivaikina ir išsiveža namo. Į Australiją.
Tolyn nuo jo gimtųjų namų... Mylintis
įtėviai Saroo dovanojo gražią vaikystę, tačiau pirmųjų namų ilgesys
niekad neapleido berniuko širdies. Prabėgus 25 metams po nelemto
paklydimo traukinyje, užaugęs Saroo pasiryžta rasti prieš daugybę metų
prarastą šeimą.
Paskutiniu metu tikros istorijos yra labai populiarios. Tai nėra blogai. Nes tai yra kažkas tikro ir nesufantazuoto. Čia sutiksime tai, kas realu ir iš tikrųjų vyksta. Šis filmas toks. Indija visais atžvilgiais sunki ir varginga šalis, kasmet dingsta tūkstančiai vaikų. Kai kurie pasiklysta, kitus parduoda organams, arba išnaudoja pajamoms gauti. Kaip ir "Lušnynų milijonierius", šis filmas parodo tą skausmą. Visi, reikia pripažinti filmas yra užtemptas. Ir tas gumos tempimas viską sugadina. Būtų 4, bet teks vertinti kaip 3/5.
XVII-asis amžius. Europoje jau įsigalėjusi krikščionybė pamažu plinta po
atokiausius pasaulio kampelius. Iš Portugalijos iškeliavęs jėzuitas,
tėvas Fereira be pėdsakų dingsta
Japonijoje. Po kelerių metų jėzuitų vyresnieji gauna žinią, kad misionierius
pateko į samurajų nelaisvę ir išsižadėjo krikščionybės. Du tėvo Fereiros
mokiniai atsisako patikėti, kad jų mokytojas
išsižadėjo savo tikėjimo ir pasišauna keliauti į Japoniją ieškoti tėvo
Fereiros.
Nors ir suprasdami, kokie pavojai laukia jų tolimoje,
nepažįstamoje ir priešiškoje Japonijoje, jaunieji jėzuitai iškeliauja
ieškoti savo mokytojo. Šalyje, kurioje krikščionybė laikoma erezija ir
yra įmanoma tik pogrindyje jie susidurs su
neįsivaizduojamu priešiškumu, žiaurumu ir persekiojimu. Ar sugebės du
jaunuoliai iškęsti kūno ir dvasios skausmą, likti ištikimi savo
tikėjimui ir savo Dievui?
Filmas perkelia į persekiojamų krikščionių Japoniją. Geras tuo, kad leidžia pamatyti jog kentėjimai dėl Kristaus yra daug sunkesni nei dažniausiai įsivaizduojame. Ypač kai tai liečia ne tave asmeniškai, o kitus, šalia esančius. Nors ir bereikalingai ištemptas. Filmas nagrinėja Dievo tylos ir Jo atsižadėjimo temą. 4.
Mergaitė, iš Ugandos, užaugusi lušnynuose, staiga atranda šachmatus. Būdama tik keturiolikos jau pradeda sparčiai imti vienus medalius po kitų. Niekas nežino, kad po pergalingų trimitų, jį grįžta atgal pas savo šeimą į lušnyną... Pirmą kartą Afrikos istorijoje, mergaitė tapo šachmatų meistre moterų
kategorijoje, jos gyvenimas pasikeitė kardinaliai. Filmas paremtas tikra
istorija.
Retsykiais girdime ir manome suprantantys sunkų Afrikos provincijos gyvenimą, skurdą ir išgyvenimą. Tokie filmai leidžia jautriau pažiūrėti į tai ir iš naujo pagalvoti kokie laimingi esame ir kiek daug turime. Tokioje šalyje kaip Uganda, kartais kažkas išsiveržia iš vargingumo ir tokiais atvejai tai ypatingi žmonės. 3/5.
Eimės Mičel (aktorė Mila Kunis) gyvenime šeima yra pirmoje vietoje. Šeimai moteris pasiruošusi atiduoti visą
save ir per kasdienybę bėga netausodama jėgų.
Bet vieną dieną, dalyvaudama tėvų susirinkime, ji susivokia, kad gyvena ne tokį gyvenimą ir prieina ribą.
Su dar dviem panašaus likimo draugėmis Kiki ir Karla (akt.
Kristen Bell ir Kathryn Hahn) plaudama susikaupusią įtampą bare, Eimė
nusprendžia, kad jos bandymai būti tobula mama yra baigti. Dabar jos statusas – ne bet kokia mama, ji – Bloga Mama!
Filmas apie mamas, o toks vaizdas kad skirtas nepilnamečiams. Matyt orientuota į mamas, kurios taip ir nesugebėjo subręsti, nors jau pačios yra atsakingos už naujas mažąsias gyvybes. Žodžiu, nieko labai gero. Paprasta, banalu, žiauriai holivudiška, nuspėjama ir jokios išliekamosios vertės. 2.
Džeisono Borno istorija prasidėjo prieš 14 metų, kuomet Matt‘as Damon‘as
pirmą kartą suvaidino atmintį praradusį itin slapto CŽV projekto
produktą – nenugalimą super kareivį, ieškantį atsakymų apie savo
praeitį. Dabar,
praėjus keleriems metams nuo tada, kai Džeisonas Bornas surado
atsakymus į jį kamavusius klausimus ir pasislėpė nuo visa matančių CŽV
akių, keistų įvykių grandinė priverčia jį vėl sugrįžti į pavojingą
žaidimą. Buvusi CŽV agentė Nikė (akt. Julia Stiles) atskleidžia Bornui,
kad viską prisiminti – dar nereiškia viską žinoti ir suprasti. Džeisonas
Bornas leidžiasi į naujų atsakymų paiešką.
Na ką, kaip žinome, pirmosios sagos serijos praktiškai neįmanoma aplenkti intriga, susidomėjimu ir istorijos ypatingumu. Pirma Borno dalis tikrai buvo šviežia ir įspūdinga. Šiandien matome jau berods ketvirtą dalį. Ir vis girdėjosi nuomonių, kad ši dalis padarė neįmanoma - pralenkė pirmąją dalį. Tai buvo viena pagrindinių susidomėjimo filmu priežastis. Ką gi galiu pasakyti? Ši filmo dalis kažkuo priminė "Angelai ir Demonai" filmą, kur nuolatinės gaudybės, chaosas ir kažkas keisto, vykstančio ekrane. Jokiu būdu ši dalis nėra nei kiek bent panašiai nuostabi kaip pirmoji. Sukurta pagal visiškai klasikinį scenarijų, savo esme ji yra nuobodi ir nesiskiria nuo visos masės žanro filmų. 2/5.
2013 m. balandžio 15 dieną,
netoliese Bostono maratono finišo linijos buvo susprogdintos dvi
savadarbės bombos. Trys žmonės žuvo, dar 264 buvo sužeisti. Netrukus po
to Bostone buvo organizuota didžiausia miesto istorijoje žmonių
medžioklė.
Iš vietinės policijos tyrimą perėmęs FTB netrukus nustatė, kad dėl
sprogimų kalti du įtariamieji. Filme įtampos kupina istorija pasakojama
iš kelių asmenų perspektyvos: Bostono policijos
seržanto Tomio Saunderso, jo vadovo, policijos komisaro Edvardo Deiviso, Tomio žmonos, medicinos sesers Kerolės, FTB agento Ričardo DesLaurierso. Policija ir
FTB, padedama vietinių gyventojų, suvienija jėgas ir stoja į kovą su
laiku, kad sugautų nusikaltėlius, jau planuojančius kitą išpuolį.
Apie filmus, paremtus tikrais įvykiais turiu savotišką nuomonę, šis ne išimtis. Pirmos 40 minučių žada visiškai nuobodų kiną. Tuomet prasideda įdomesnis veiksmas, renčiama istorija, mėginama atskleisti asmenybes. Bendrai paėmus, filmas gana silpnokas. Jį gerokai ištempia tai, kad tai tikrų įvykių atkūrimas, bet matyt tai ir minusas, kadangi kūrėjai negalėjo kaip reikiant pasiduoti fantazijai. Silpnokas 3/5.
1942 m., Antrojo pasaulinio karo įkarštyje, Šiaurės Afrikoje susikerta
amerikiečio Makso ir prancūzės Marijanos keliai. Maksas – amerikiečių
šnipas, užduotis vykdantis bet kokiomis priemonėmis. Marijana – prancūzų
pasipriešinimo kovotoja ir slaptoji agentė. Juos
suveda tarptautinė operacija, nukreipta prieš aukštą nacių pareigūną.
Vykdydami užduotį, Maksas ir Marijana vis daugiau bendrauja tarpusavyje,
įsimyli ir sukuria šeimą. Tačiau ne visose operacijose
padedamas taškas tada, kai jos baigiasi. Kai gyvenimas jau atrodė ramus,
Maksui įskiepyjama dvejonė, kad jo žmona iki šiol neapleidus
šnipinėjimo ir tiesiog naudojasi Maksu.
Šiaip pakankamai nenuspėjamas filmas, yra gražių vingių, geras scenarijus, nors kartais ir nelabai tikroviškas. Pakankamai aiškiai išvystyta istorija ir neholivudinė pabaiga. Tad filmas kiek išskirtinis tarp mainstreamo. 4/5.
2009 m. sausio 15 dieną kapitono Chesley‘io Sullenberger‘io pilotuojamas lėktuvas iš Niujorko „LaGuardia“ oro uosto pakilo eiliniam skrydžiui į Šiaurės Karolinos valstiją. Lainerio „Airbus A320“ salone buvo 155 keleiviai ir įgulos nariai. Netrukus po pakilimo kapitonas oro uosto dispečeriams raportavo, kad lėktuvas susidūrė su laukinių žąsų pulku. Po susidūrimo sugedo du lėktuvo varikliai. Kapitonas nusprendė, kad saugiausia bus leistis ant vandens. Išlaikęs šaltą protą ir panaudojęs visas žinias bei įgytą patirtį, pilotas sėkmingai pasodina lėktuvą ant vandens, tuo tarpu kai 90% tokių nusileidimų baigiasi visų žūtimi.
Nors visi paprasti žmonės bei aviakompanijų personalas laiko Salį didvyriu, draudimo kompanija ir avarijų tyrimo tarnybos stengiasi įrodyti, jog avarinis nusileidimas nebuvo būtinas, o didžiulė piloto rizika nebuvo pagrįsta ir pernelyg pavojinga.
Tikrai įvykiais paremtas filmas atskleidžia istoriją, kaip vyksta avarijų tyrimai ir kokį spaudimą patyria pilotai. Žinoma, čia visuose srityje, ne tik orlaivių industrijoje. Draudimo kompanija nori išvengti didelių nuostolių (tiksliau įsipareigojimų vykdymo) ir mėgina viskąč pritempti prie žmogiškojo faktoriaus dedamosios. Šią vietą filmas atskleidžia neblogai, o šiaip gana vidutiniškas. 3/5.
Maikas Viljamsas buvo vienas iš daugiau nei 120 žmonių, prieš šešerius metus dirbusių kompanijai „British Petroleum“ priklausiusoje naftos platformoje „Deepwater Horizon“ Meksikos įlankoje. 2010 m. balandžio 20 d. platformoje nugriaudėjo sprogimas, ir iš lūžusių platformos vamzdžių į jūrą ėmė lietis nafta. Šis incidentas tapo viena didžiausių ekologinių katastrofų žmonijos istorijoje. Maiko akimis pasakojama kraupi istorija apie jūroje užvirusį tikrą pragarą, kuriame žmonės galėjo pasikliauti tik vienas kito draugyste, ištikimybe, drąsa ir pasiaukojimu.
Aš labai retai žiūriu filmų aprašymus prieš žiūrint filmą, kadangi tai gali sugadinti netikėtumo malonumą. Nežiūrėjau ir šįkart. Bet vien filmo pavadinimas ir siužeto epicentras diktavo būsimą scenarijų. Pirmas pusvalandis tradiciškai gerokai nuobodus, jau pradėjau gailėtis, kad pasirinkau šį filmą. Tuomet prasidėjo veiksmas. Bet... Panašu kad tai nepadėjo. Visą filmą platformą dega, o žmonės bėgioja tarp ugnies. Kol filmas baigiasi. Ar jums tai būtų įdomu? Man nelabai. Iki 3/5 filmą ištraukia tai, jog tai ne pasaka, o buvusi tikrovė. O šiaip tai nebūtų verta gaišti laiko.
Erdvėlaivis „Avalon“ į tolimą planetą, pavadintą „Sodyba II“, gabena daugiau nei penkis tūkstančius žmonių, pasiryžusių pradėti naują gyvenimą toli nuo gimtosios Žemės. Kadangi kelionė tolima, visi keleiviai užšaldyti specialiose miego kamerose ir bus atgaivinti tik erdvėlaiviui priartėjus prie tikslo. Tačiau nenumatytas gedimas pažadina mechaniką Džima likus 90-čiai metų iki skrydžio pabaigos.
Aurora (aktorė Jennifer Lawrence) yra kosmosu besidominti rašytoja iš Niujorko, Džimas (akt. Chris‘as Pratt‘as) – inžinierius iš Denverio, trokštantis pradėti naują gyvenimą toli nuo gimtųjų namų. Suvokę, kad, jei nesuras būdo vėl užsišaldyti, naujosios planetos jie nepasieks, Aurora ir Džimas nutaria nepasiduoti ir ima ieškoti išeities.
Kosmoso temos ir perdėta fantastika nėra mano mėgstamiausios temos. Bet šiuo atveju, filmas nėra apie kosmosą, o apie santykius, apie moralines dilemas, apie aklavietes ir meilę. Filmas visai geras, patiko. Iki superinio šiek tiek truksta, bet pamatyti verta. 4/5.
Filme „Naktiniai gyvuliai“ veiksmas sukasi aplink sėkmingą ir laimingai gyvenančią Siuzan (akt. Amy Adams), kuriai gyvenime nieko netrūksta. Tačiau vieną dieną iš buvusio vyro (akt. Jake Gyllenhaal) ji gauna paslaptingą siuntą, kurioje ji randa jo naująjį romaną. Paprašyta perskaityti visą knygą, Siuzan akimirksniu atsiduria praeityje, o nuslėptos paslaptys ir vėl pradeda ją persekioti.
Filmas vertas aukšto vertinimo vien dėl to, kad nagrinėja senokai nematyta temą - vyrų silpnybę. Mūsų laikais moterys perima vyrų vaidmenis, vyrai užleidžia pozicijas. Ir tuomet kinta ir šeimų modeliai, ir socialiniai vaidmenys, laimės paieškos užtrunka ilgiau o pasaulis eina į katastrofą. "Gyvuliuose" vyras mėgina paaiškinti savo savijauta ir savo vidų, ir taip rasti stiprybę ir drąsą. Iš siužeto galbūt buvo tikėtasi ir daugiau, bet filmas pavyko neblogas. 4.
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, nuo mūšių žiaurumo pavargęs Tomas (aktorius Michael‘as Fassbender‘is) įsidarbina nuošalioje Australijos saloje, švyturio prižiūrėtoju. Atšiaurios vandenyno bangos ir visiška vienatvė. Be draugijos galima labai greitai išprotėti. Tomas veda, bet didžiausi išmėginimai ateis kai bangos atneš jiems netikėtą dovaną.
Nežinau ar filmą daugiau vertinti kaip romantiką, ar kaip dramą. Pastarosios čia žymiai daugiau. Iš pradžių atrodo, kad filmas bus gana nuobodus, tačiau kaip bebūtų, nors čia nėra didelė veiksmo, filmas sugeba nepaleisti susidomėjimo ir laukti kas bus toliau. Na ir dramatiškumas, liečiantis širdį. Normaliai. 4.
Filmas buvo sukurtas pagal Mitchello Zuckoffo knygą „13 Hours: The Inside Account of What Really Happened In Benghazi“ („13 valandų: liudijimas iš vidaus, kas iš tikrųjų įvyko Bengazyje“). Kaip ir knyga, filmas pasakoja apie įvykius, kurie įvyko 2012 metų rugsėjo 11 dieną, kai teroristai užpuolė JAV valstybės departamento specialiosios misijos kompleksą ir vieną CŽV stotį Libijoje.
Visada ilgai buvusių imperijų griuvimas būna skaudus ir chaosą keliantis šalyje, kuri jau nebeįsivaizduoja kaip galima gyventi kitaip. Libija viena tokių. Filmas, atskleidžiantis faktus, kurie tampa klausimais apie JAV vaidmenį ir veiksmus Artimosios Rytuose. Šalis ir momentas, kada atsirado Islamo Valstybė. Tos aplinkybės ir atmosfera. Manau, kad kūrėjams pavyko atkurti chaoso ir desperatiškumo atmosferą, šiek tiek pažvelgti kitaip į karinius konfliktus. 4.
Vieną dieną skirtingose pasaulio vietose nusileidžia keliolika milžiniškų kosminių laivų, daugybė žmonių puola į paniką. Tačiau kai kelias dienas nieko blogo nenutinka, žmonės ima ruoštis užmegzti kontaktą.
Valdžios atstovai pagalbos kreipiasi į vieną geriausių pasaulio lingvisčių Luizą Benks (aktorė Amy Adams). Jai skiriama užduotis pabandyti užmegzti pirmąjį kontaktą ir išsiaiškinti atvykėlių ketinimus Žemės atžvilgiu. Prasideda sunkioji darbo dalis: pabandyti suvokti visiškai svetimą kalbą ir pabandyti surasti bendrų komunikacijos taškų.
Filmai su gilia fantastika nėra mėgstamiausi, reikia kruopštaus darbo, kad sukurti gerą tokį filmą. Ir šis pasirodė nevykęs. Sunku suprasti kodėl toks aukštas reitingas IMDB, galbūt, kad ši tema jau kurį laiką buvo kiek primiršta. Žodžiu, yra logikos spragų, siužeto duobių, veiksmas lėtas ir neįtemptas. Reikėjo pastangų ir valios, kad neišeiti iš filmo dar jam nepasibaigus. 2/5, soriukas.
Vieną dieną moteris, kuriai liko gyventi šešis mėnesius, atsikėlus anksti ryte, randa virtuvėje nepažįstamą vyrą, gaminantį valgyti. Pasirodo jos mirštantis vyras, prieš mirdamas, pasamdė žmogų, kuris pasirūpintų žmona iki pat jos mirties. Šešių mėnesių susitarimas pavirsta į penkiolikos metų draugystę ir sukuria amžiną šeimos ryšį.
Šiltas ir geras filmas, pasakojantis apie pasiaukojimą, meilę, keistenybes, nelaimingą gyvenimą, drąsą ir daugybę kitų dalykų. Palaiminti mes, jeigu randame šalia žmones, kurie neatsižvelgiant į nieką, padeda mums. Ir palaiminti mes, jeigu randame kam parodyti gerumą, ištikimybę ir ištikimą meilę. Nieko žiauriai pribloškiančio, tiesiog gražus filmas. Plius Merfis visai nejuokauja. 3/5.
Antrasis pasaulinis karas. Amerikiečių armijos medikas Desmondas Dosas
tikėjo karo būtinybe, tačiau manė, jog žudymas yra nereikalingas,
perteklinis blogis. Jis tapo pirmuoju kariu istorijoje, dėl pacifistinių
įsitikinimų atsisakiusiu į rankas paimti ginklą. Net ir mirtinas
pavojus kovos lauke neprivertė jo išsižadėti savo pažiūrų ir
įsitikinimų.
Kruviname Okinavos mūšyje beginklis Dosas, nuolat apšaudomas priešų
ugnies, iš mūšio lauko išnešė 75 sužeistus amerikiečių karius ir suteikė
medicininę pagalbą daugybei kitų. Kelis kartus kliudytas snaiperių ir
netgi sužeistas granatos sprogimo, ginklo į rankas taip ir nepaėmęs
Dosas išgyveno Okinavos pragarą ir tapo pirmuoju pacifistu istorijoje,
apdovanotu Kongreso Garbės medaliu.
Filmai pagal tikras istorijas, nepriklausomai nuo to, ar jie apie prasigėrusį ir nuo AIDS mirusį muzikantą, ar apie įkvepiančių darbų žmones, parodo, jog taip gali atsitikti ir mums, kad ir mes tokiais galime būti. Tai nėra mums neįkandami Žmonės vorai, ar Rambo nemirtingieji. Įkvepiantis filmas, parodantis valios ir įsitikinimų stiprybę. Filmas apie kažką tikro. Įsitikinimai, ne tokie kaip abstinencija, kurie iš esmės nekainuoja tau daug, bet įsitikinimai, nuo kurių tiesiogiai priklauso tavo gyvybė arba mirtis. Stipru. Pagarba. Filmas savo scenarijumi ir išpildymu vertas 3, tačiau slypinti idėja pakelia iki 4/5.
