Provincijos miestelyje treninguoti vyrukai vedžiojasi agresyvius šunis, o reikalai sprendžiami beisbolo lazda. Džozefas čia – senas vilkas. Jo gyvenimas sukasi tarp kazino, apšepusio namo ir aludės. Jis piktas ir vienišas. Keli ūmūs įsiūčio ir agresijos protrūkiai išmuša Džozefą iš vėžių. Jis pats išsigąsta ir bėga nuo savęs. Lyg išgelbėjimas jo kelyje pasimaišo Hana, religinga labdaringos parduotuvės darbuotoja. Ji gyvena kitokiame pasaulyje ir, anot Džozefo, net nenutuokia, koks mėšlas yra gyvenimas. Vis dėlto jiedu randa bendrą kalbą, o Hanos paslaptis juos suartina.
Dėl gausios nenormatyvinės leksikos ir prievartos scenų filmas priskirtinas tik suaugusiam žiūrovui.
Pirmoje filmo dalyje galvojau: kas gi galėjo sukurti tokio tipo filmą, ką juo norėjo pasakyti? Kaip pagrindinis herojus, taip ir aplink jį verdantis gyvenimas yra baisus ir nenormalus. Filme nėra laimingų žmonių, nebent jie mirę. Atmosfera niūri ir liūdna, nežadanti nieko gera. Bet matyt kažkam tai kasdienybė ir tai labai liūdna. Beviltiškumas, abejingumas, nenoras suprasti, žiaurumas ir nesusivaldymas - filmo herojų kasdienis palydovas, kurio įkaitais jie tampa. Kažkaip žiūrėdamas supranti, kad žmonėms reiki galingo išlaisvinimo iš gyvenimo griovimo ir destruktyvių ydų. Dažnai pats žmogus to negali padaryti, belieka Dievas.
Bežiūrint, ausys linksta nuo keiksmažodžių. Sakyčiau vidutinis filmas su geru minties atskleidimu. 3/5.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą